Dažnam katalikų daugumos krašto gyventojui katalikų Bažnyčia sutampa su lotynų apeigų Bažnyčia. Tačiau iš tiesų lotynų apeigų Bažnyčia yra tik viena – nors ir didžiausia, plačiausiai paplitusi – tarp daugiau nei dvidešimties Bažnyčių, kurios sudaro visą katalikų Bažnyčią.
Šiai Bažnyčiai priklauso dar dvidešimt trys rytų Bažnyčios: koptai katalikai, maronitai, sirai malankarai, armėnai katalikai, chaldėjai, melkitai ir kiti. Jų dydis ir geografinis paplitimas labai įvairus – nuo milijono ir daugiau tikinčiųjų iki keliolikos tūkstančių.
2012 metų apaštaliniame paraginime „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“ popiežius Benediktas XVI savo vardu pakartojo savo pirmtakų valią, kad būtų laikomasi ir skleidžiamos rytų Bažnyčių apeigos, visuotinės Kristaus Bažnyčios paveldas, kuriame spindi per Tėvus iš apaštalų gauta Tradicija, rodanti dieviškąją vienybę katalikų tikėjimo įvairovėje.
Pauliaus VI dekrete „Orientalium Ecclesiarum“ atrasime patvirtinimą, kad nors Bažnyčios skirtingos liturgija, bažnytine disciplina ir dvasiniu paveldu, visos vienodai patikėtos popiežiui ir visos yra vienodai orios, nei viena nėra viršesnė už kitą dėl savo apeigų, visos turi tas pačias teises ir pareigas Evangelijos atžvilgiu. Pasak Pauliaus VI, rytų katalikų Bažnyčių istorija ir tradicijos turi būti saugomos. Šie žodžiai yra reikšmingi, žinant, kad ankstesniais amžiais buvo bandymų sulotyninti rytų Bažnyčių katalikų apeigas, manant, kad lotyniškos apeigos vienokiu ar kitokiu būdu yra pranašesnės.
Tačiau palaipsniui buvo aiškiai suprasta, kad tai nėra teisingas ir pageidautinas kelias: rytų Bažnyčios yra pilnavertės katalikų Bažnyčios dalys. Tai atsispindėjo įvairiais būdais: pavyzdžiui, 1990 metais Jonas Paulius II patvirtino atskirą kanonų teisės kodeksą rytų Bažnyčioms būtent tam, kad jos nebūtų verčiamos laikytis lotynų apeigų Bažnyčios disciplinos.
Dar ankstesnis rytų Bažnyčių, jų istorijos ir liturgijos vertės suvokimo ženklas buvo Rytų Bažnyčių kongregacijos įsteigimas, lygiai prieš šimtą metų, 1917 gegužės 1 dieną. Potvarkį pasirašė Benediktas XV, kuris išreiškė savo rūpestį ne vien „išsaugoti“, bet ir „auginti“ visas paskiras Bažnyčias, kurios sudaro vieną ir vientisą mistinį Kristaus Kūną.
Trokšdamas padėti susigrąžinti klestėjimą, šlovę ir prestižą, kiek tai priklauso nuo Šventojo Sosto, Benediktas XV tokią pagalbą suteikė per įsteigimą Rytų Bažnyčių kongregacijos, kad ši padėtų įveikti įvairius sunkumus. Tame pat rašte primenama, kad šis įsteigimas nėra gimęs iš nieko, bet atskiriant ir suteikiant deramą orumą bei savarankiškumą skyriui „rytų apeigų reikalams“, kuris įvairiomis formomis tris amžius gyvavo Tautų Evangelizavimo kongregacijos rėmuose. Pasak popiežiaus, tai turėtų išsklaidyti bet kokias abejones dėl lotynų nepagarbos rytiečiams ar jų noro juos sulotyninti. Dar daugiau – Benediktas XV pats ėmėsi vadovauti naujai kongregacijai, paaiškindamas, kad tai būdas parodyti „Šventojo Sosto meilę“ rytiečiams.
Ši iniciatyva, anot jo, aiškiai parodys, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, kuri nėra lotyniška, graikiška ar slaviška, tačiau katalikiška – nėra diskriminacijos tarp jos vaikų ir kad visi, lotynai, graikai, slavai ir kitos tautybės vienodai svarbios Šventajam Sostui.
Kita vertus, praėjus šimtui metui nuo šių žodžių, vykstant karui ir patiriant didžiulį islamo fundamentalistų spaudimą keliose Artimųjų Rytų valstybėse, ne vienai Rytų Bažnyčiai – katalikų ar ortodoksų – iškilo egzistencinis pavojus, jų bendruomenės priverstos išsikelti iš žemių, kuriose gyveno nuo antikos laikų, jos rizikuoja būti išsklaidytos ir palengva prarasti savo tapatybę. Tad dėmesio joms reikia itin daug.
Visos šios temos – istorijos, liturgijos, teisės, dabarties diasporų – bus aptartos Rytų Bažnyčių kongregacijos įsteigimo šimtmečiui skirtoje konferencijoje Romoje, gegužės 4-5 dienomis. Jos tema – „Ateities misijos identitetas: tarp praeities ir dabarties“. (Vatikano radijas)
Graikų katalikų didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas - RV
